Naujienos

Septynios išvados kaip geriamąjį vandenį turėti nuolat

Eimantas Kirkliauskas, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas

Per Lietuvą praūžus audrai ir vos ne savaitei nutraukus elektros tiekimą – pasipylė rekomendacijos pirkti generatorius, saugoti šaltinius ar atkurti lauko tualetus. Atsarga gėdos nedaro, bet ar tikrai verta grįžti vos ne į XIX amžių. Šioje situacijoje peršasi septynios išvados.

Pirma, ištikus stichinėms nelaimėms pagal Energetikos įstatymą, elektros energijos tiekimas turi būti atnaujintas per 72 valandas, tačiau pagal Geriamojo vandens tiekimo paslaugų kokybės reikalavimus, geriamojo vandens tiekimas turi būti atnaujintas per 12 valandų. Viršijus šį laiko limitą privalome kiekvienam vartotojui pateikti ne mažiau kaip 30 litrų geriamojo vandens per parą ne didesniu kaip 100 m atstumu nuo vartotojo pastato.

Minėti reikalavimai yra besąlyginiai – nenumato išimčių net ir tuo atveju, kai geriamojo vandens tiekimo paslaugos neteikiamos dėl nuo vandentvarkos įmonės nepriklausančių aplinkybių. Visa tai reikalauja iš vandentvarkos įmonių didelių išlaidų ir pajėgumų.

Tad visų pirma turi būti suvienodinami teisės aktų reikalavimai ir energetikams, ir vandentvarkos įmonėms. Energetikams turėtų būti „iškelta“ ir įteisinta pareiga užtikrinti vandenviečių ir nuotekų valyklų veiklą. Be abejo, tam gali prireikti generatorių, akumuliatorių baterijų ar kitų įrenginių.

Antra, vandentvarkos įmonės dar nuo 2018 m. sausio 1 d. pripažintos strateginėmis įmonėmis. Todėl į jų vandenvietes ir nuotekų valyklas, kurios aptarnauja miestus ir miestelius bent jau nuo 1000 gyventojų, turėtų būti nutiestos rezervinės elektros linijos.

Tačiau apklausus 80 proc. LVTA priklausančių šalies vandentvarkos įmonių, kurios prižiūri 3470 objektus, išaiškėjo, kad rezervinės linijos nutiestos į 7 proc., arba 273 svarbius vandens infrastruktūros objektus. Jau šį pavasarį buvo apskaičiuota, kad žūtbūt būtinos dar 595 rezervinės linijos.

Trečia, kituose svarbiuose objektuose pačios vandentvarkos įmonės yra pasirengusios savo lėšomis įsirengti 464 generatorius. Jie vienu metu gali aptarnauti keletą kritinių objektų, prijungtų prie vieno elektros įvado.

Išvartytos elektros linijos ir sustoję veikę vandenvietės mums ir ESO jau dabar „diktuoja“ darbus – ar įrenginėti 595 rezervines linijas, ar statyti generatorius. Būtina kartu įvertinti kas mažiau kainuos, koks darbų sudėtingumas ir kiek tai užtruks. 

Be abejo, su šiais namų darbais kreipsimės į Energetikos bei Aplinkos ministerijas. Turime suvokti, kad generatoriai ir rezervinės linijos reikalingos ne tik ekstremalaus įvykio metu, bet ir išaušus dienai X.

Ketvirta, dauguma vandentvarkos įmonių jau dabar didesniuose miestuose ir pagrindinėse miestų vandenvietėse yra įsirengę generatorius arba tuoj tai padarys. Tačiau to nepakanka, lieka nuskriausti mažieji miesteliai ar kaimų mokyklos, senelių namai. Geriamasis vanduo, veikiantys dušai ar tualetai ten būtini, tad noras ir siekis, kad visos vandenvietės turėtų generatorius arba rezervines elektros linijas. Todėl ne tik vandentvarkos įmonės bet ir ministerijos turi galvoti apie jų finansavimą.

Penkta, nereikia pamiršti, kad centralizuotais tinklais patiekus geriamąjį vandenį, jį vartotojai išleidžia į centralizuotus nuotekų tinklus, tad būtini tiek stacionarūs, tiek mobilūs generatoriai ir nuotekų valykloms, ir nuotekų siurblinėms, kad nuotekos galėtų būti perpumpuojamos iki nuotekų valymo įrenginių ir ten išvalomos.

Šešta, LVTA jau dabar yra išgryninusi prioritetinių vandentvarkos objektų sąrašą, kuriems vandentvarkos objektams pirmiausia turi būti atstatomas elektros energijos tiekimas. Šis sąrašas pateiktas ESO atstovams ir viliamės, kad su laiku tie objektai bus ir ESO prioritetas ir juose nenutrūks arba greitai bus atstatomas elektros energijos tiekimas. Kai kurios vandentvarkos įmonės ir po šios audros signalizuoja, kad ESO pasiūlo arba paprašius duoda po keletą generatorių, tad tai jau nuteikia viltingai.

Septinta, ir svarbiausia – yra vienas „bet“. Generatorius galime įrengti kad ir visose vandenvietėse, nuotekų valyklose ir nuotekų siurblinėse, bet tiems generatoriams reikalingi ir degalai.

Degalinės vengdamos rizikos nepasirašo sutarčių, kad ekstremalios situacijos ar karo atveju, užtikrins degalų tiekimą vandentvarkos įmonėms. Jos tai traktuoja  kaip „force majeure“ išlygą, o vandentvarkos įmonės negali prisistatyti begalės degalų rezervuarų. Tad įvairios institucijos jau dabar turėtų galvoti kaip „rezervuoti“ degalus.

Ir pabaigai nedidelis reziumė. Būkime pilietiški. Be nuolatinio vandens tiekimo ar nuotekų šalinimo gyvenimas gali trumpam sustoti. Būkime tam pasirengę. Net ir gyvendami nedideliame kaimelyje, kur centralizuotų patogumų nėra, pagalvokime kaip elgtumėmės atėjus dienai X.

Lietuva su stichiniais gamtos reiškiniais susiduria vos ne kasmet, todėl reiktų turėti ir atsarginį planą gyventojams. Namuose keletas atsarginių 5 litrų geriamojo vandens visada turėtų būti po ranka.