Naujienos

1850 kaimų su vis dar styrančiais nenugriautais vandentiekio bokštais bei šimtai kilometrų vandens ir nuotekų tinklų – štai tokį palikimą kažkas turi perimti. Ir tai nieko nuostabaus.

Tik nedaugelis valdininkų žino, kad sovietmečiu dauguma kaimo vandentiekių net nebuvo projektuoti. Gyventojų būstai paprastuoju būdu buvo prijungiami prie fermų, kolūkių kontorų, buitinių aptarnavimo kombinatų ar bet kurių kitų įstaigų, kurioms pagal veiklos specifiką buvo leidžiama turėti slėginį vandentiekį. Trasos buvo nutiestos po dabar jau privačiomis tapusiomis teritorijomis ar tiesiog po keliukais. Gyventojams „centrinis vandentiekis“ buvo prieinamas, jeigu gaudavo leidimą iš vietinės valdžios, o vamzdynai buvo klojami iš medžiagų, kurios būdavo po ranka. Toks sovietinis palikimas slegia vandentvarkos sektorių. Laikas bėgo, Vyriausybės keitėsi, prirašyta dešimtys raštų kaip sutvarkyti kaimų vandentvarką, tačiau šalies valdininkai, užuot skyrę ES paramą esamos infrastruktūros atstatymui, pasirinko besaikės plėtros kryptį.
Formalus ir oficialus problemų mastas pradėjo aiškėti, kai savivaldybės vykdydamos „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo“ įstatymą pradėjo tą turtą perduoti į vandentvarkos įmonių balansą. Tokio turto įmonėse atsiras už maždaug 250 mln. eurų, ir tai tik pradžia, nes daugiau kaip pusė savivaldybių dar tik tvarko šio turto perdavimui būtinus dokumentus.

Taigi, ką daryti iš buvusių kolūkių pajininkų perimtais ar paveldėtais bei likimo valiai paliktais įvairiais statiniais, prie kurių prisijungęs vos vienas kitas vandens vartotojas, o ir tas dažniausiai sezoninis. Tipinis kaimo vandentiekio paveikslas šiandien yra toks: gręžiniai nelegalūs, vandenviečių žemės sklypai priklauso fiziniams asmenims, geležies šalinimo įrenginių nėra, vandens kokybė apgailėtina, o pati tinklų ar bokštų būklė avarinė. Realybė dažnai būna ir dar skurdesnė – bokštai nebenaudojami, ir niekas nėra suinteresuotas perimti įrangos. Perėmus tokį „turtą“ vandentvarkos įmonės dažniausiai avansu gauna ir šimtus skundų dėl vandens kokybės.
Paradoksalu, tačiau daugelyje gyvenviečių įrengtos individualios nuotekų valyklos taip pat neatitinka dabartinių reikalavimų. Panaši situacija susiklostė įvairiuose šalies regionuose – Žemaitijoje, Aukštaitijoje ar Vidurio Lietuvoje. Su jomis bando dorotis Kretingos, Šilutės, Molėtų, Utenos, Ukmergės, Radviliškio savivaldybių vandentvarkos įmonės. Jau esame apskaičiavę, kad daugelyje vietų vien šio paveldėto turto įteisinimas ir įregistravimas kainuos kur kas brangiau nei to turto vertė. Norime to ar nenorime turime pripažinti, kad kiaurų ir nudėvėtų vamzdynų eksploatavimas kainuoja daugiau negu naujų tinklų projektavimas ir tiesimas. Mažuose kaimuose kur kas naudingiau yra atsisakyti centralizuoto vandens tiekimo ir ieškoti individualiems sklypams patogesnių sprendimų. Tą jau daro Molėtų, Utenos, Ukmergės, Radviliškio savivaldybės: gyventojams 1-1,5 tūkst. eurų išmokomis dalinai kompensuojamas individualių nuotekų valyklų įrengimas bei suteikiama apie 900 eurų išmoka įsirengti geriamojo vandens gręžinius. Neabejotinai tokia praktika yra gera.

Kuo ilgiau apsimetinėsime, kad tinklų ir įrengimų atstatymo problemos nėra svarbios ir deklaruosime, kad vandens kaina turi būti „teisingai“ maža, tuo daugiau problemų turėsime. Visų šių negandų priežastis – tai kainų nustatymo politika, pagal kurią į išlaidas leidžiamai įtraukti tik išgyvenimui skirtas būtinąsias sąnaudas. Dar po metų kitų teks konstatuoti, kad vandentiekio ir nuotekų tinklus ištiko toks pat likimas kaip šalies tiltų ir kelių, kai šie tiesiog ima griūti ir byrėti. Todėl, nustatant geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas, būtina įvertinti viso turto apimtis ir pripažinti, kad įmonės patiria kolosalias senstančio turto eksploatavimo sąnaudas. Jau dabar beveik visos vandentvarkos bendrovės laikosi „ant išgyvenimo dietos“ ir todėl nepajėgia imtis reikiamos apimties investicinių projektų. Liaudiškai tariant gyvename „šia diena“, nors taip nesielgtų doras ūkininkas.

Taigi, kiek turėtų kainuoti geriamojo vandens kubinis metras įskaitant su nuotekų išvalymą? Pasaulinė praktika rodo, kad kubinis metras geriamojo vandens negali kainuoja ne daugiau kaip 4 procentai „gyventojų vartojimo krepšelio“. Šiuo metu Lietuvoje mes mokame kiek daugiau nei 1 procentą – vidutinė geriamojo vandens kaina Lietuvoje yra 2,4 euro už kubinį metrą. Tokia kaina nepalieka jokių galimybių planuoti vandentvarkos infrastruktūros bent penkeriems metams į priekį. Tad iš kokių lėšų vykdysime naujus ES direktyvose numatytus aplinkosauginius reikalavimus bei bandysime užtikrinti vandentiekio objektų fizinę ir kibernetinę saugą? Klausimų tikrai daug, o juos reiktų spręsti nuo naujo požiūrio – kiek paslauga, be kurios negalime išgyventi, iš tikrųjų yra verta.